Jis vadino save Šešėliu.

– Kodėl Šešėlis? – paklausiau.

– Nes žmonės bijo tamsos. O aš esu tai, ko jie vengia matyti.

Jo kailis buvo juodas kaip naktis be žvaigždžių, bet akys – šviesios, beveik sidabrinės.

– Ko žmonės bijo? – paklausiau.

– Jie bijo savo galios, – atsakė jis paprastai. – Jie apsimeta, kad pasaulis juos riboja, kad taisyklės yra tvirtos kaip akmuo. Bet taisyklės yra tik sutartys.

– O gravitacija? – nusišypsojau.

– Ar tikrai ji tave laiko, ar tu pats pasirenki likti ant žemės?

Tą akimirką vėjas pakilo stipriau, ir žolė susvyravo. Šuo atsistojo.

– Parodysiu.

Jis nubėgo kelis metrus ir... pakilo. Ne aukštai, gal tik porą metrų virš žemės. Bet jis neskraidė kaip paukštis. Jis tiesiog... atsisakė kristi.

Po kelių sekundžių jis nusileido taip natūraliai, lyg būtų tik peršokęs griovį.

– Tai triukas? – paklausiau.

– Ne. Tai pasirinkimas.

Mes praleidome kartu visą popietę. Aš klausinėjau. Jis atsakinėjo. Kartais atrodė, kad atsakymai yra paprasti. Kartais – kad jie per paprasti, kad būtų priimti.

– Kodėl tu juodas? – paklausiau.

– Nes juoda spalva sugeria visą šviesą, – atsakė jis. – Aš sugeriu žmonių baimes. Ir grąžinu jiems klausimus.

– O jei jie nenori klausimų?

– Tada jie sukuria grandines.

– Grandines?

– Įsitikinimus. „Aš negaliu.“ „Tai neįmanoma.“ „Pasaulis pavojingas.“ Jie jas kartoja tiek kartų, kad pradeda laikyti tikromis.

Aš pažvelgiau į savo lėktuvą.

– Bet ėktuvas skrenda tik todėl, kad laikosi fizikos dėsnių.

Šešėlis pakreipė galvą.

– O kas sukūrė tuos dėsnius tavo pasaulyje?

– Jie tiesiog yra.

– Ar tikrai? O gal jie yra tiek, kiek tu sugebi suprasti?

Kitą rytą pabudau nuo to, kad jis stovėjo ant lėktuvo sparno.

– Jei nori sužinoti atsakymą, – pasakė jis, – turi išdrįsti paleisti klausimą.

– Aš nesuprantu.

– Tu ieškai laisvės, bet vis dar manai, kad ją reikia užsitarnauti.

Aš prisiminiau visus metus, praleistus mokantis skristi. Licencijas. Valandas ore. Klaidas.

– Laisvė kainuoja, – pasakiau.

– Ne. Laisvė yra prigimtinė. Kainuoja tik baimė ją priimti.

Jis nulipo nuo sparno ir pažvelgė į horizontą.

– Skrisk šiandien be plano.

– Tai pavojinga.

– Pavojinga kam?

Pakilau.

Šįkart be maršruto, be aiškaus tikslo. Tik su kryptimi, kurią rinkosi širdis, o ne žemėlapis.

Šešėlis bėgo žeme, o paskui – vėl pakilo. Jis skrido šalia manęs, ne sparnais, ne šuoliais, o valia.

Virš laukų, virš upės, virš mažų namų, kurių gyventojai niekada neįtars, kad juodas šuo gali skristi.

Staiga supratau.

Jis neskraidė todėl, kad galėjo. Jis galėjo todėl, kad netikėjo, jog negali.

Po kelių dienų supratau, kad atėjo laikas išvykti.

– Tu neisi su manimi? – paklausiau.

– Aš jau esu su tavimi, – atsakė jis.

– Bet aš tavęs nematysiu.

– Tu ir dabar matai tik tiek, kiek leidi sau matyti.

Jis atsisėdo ir pažvelgė į mane taip, lyg būčiau buvęs mokinys, kuris pagaliau uždavė teisingą klausimą.

– Ar tu tikras? – paklausiau.

– Ar tu tikras, kad nesi tas juodas šuo, kurio taip ilgai bijojai?

Tą akimirką supratau.

Šešėlis nebuvo atėjęs manęs mokyti skraidyti. Jis atėjo priminti, kad aš jau skrendu.

Pakilau paskutinį kartą iš to lauko.

Pažvelgiau žemyn – šuo sėdėjo ten, kur pirmąkart jį pamačiau. Mažas taškas juodame ir žaliame pasaulyje.

Bet kai pakilau aukščiau, jo nebeliko.

Tik šešėlis žolėje.

Ir tada supratau – jis niekada nebuvo atskiras nuo manęs.

Kiekvieną kartą, kai renkuosi drąsą vietoj baimės,

kiekvieną kartą, kai atsisakau grandinių,

kiekvieną kartą, kai pakylu ne todėl, kad galiu, o todėl, kad nusprendžiau –

juodas šuo skrenda kartu.

Praėjo daug metų.

Kartais, nusileidęs nepažįstamame lauke, aš pamatau žmogų, kuris atrodo pasimetęs. Aš prieinu ir sakau:

– Tu nusileidai čia ne dėl degalų.

Ir jei jis pakelia akis su nuostaba, žinau – Šešėlis jau rado naują formą.

Nes mes visi turime juodą šunį.

Ne tam, kad mus persekiotų.

O tam, kad parodytų, jog tamsa nėra priešas.

Ji tik vieta, kurioje dar neišdrįsome pakilti.

#šuo #juodasšuo #pilotas #mistinėistorija #laisvė #laisvaspasirinkimas #psicholigija #filosofija