Atvežiau. Įsitempiu į vidų. Šuo plėšosi kaip pasiutęs. Ateina jauna smulkutė mergina. Aš jai, taip ir taip, sakau, kaina nesvarbu, jei reikia ir su narkoze, tik paimkite (o pats galvoju, kad jis nuo tos narkozės pastiptų, jėgų jau nebeturiu). Ji paima pavadį man iš rankų, liepia sugrįžti lygiai 18.00 val. ir ramiausiai išsiveda šunį.

Ateinu kaip buvo liepta. Matau, kad ta smulkutė mergina karpo letenų plaukus įspūdingam šuniui. Šuo stovi ant stalo, tiesiai, išdidžiai, net nejudėdamas, o burnoje laiko guminį oranžinės spalvos kamuoliuką. Aš net užsižiopsojau.

Tik kai jis prisimerkęs žvairomis pažvelgė į mane, supratau, kad tai mano šuo. O mergina man ir sako: - Aš jums parodysiu, kaip šuniui reikia dantis valyti ir nagus nukirpti. Tada aš nebesusilaikiau - kokie dar dantys!?

Papasakojau jai visą istoriją, taip, kaip yra. Ji akimirką pagalvojo ir tarė: - Jūs turite suprasti jo situaciją. Jūs juk žinote, kad jo šeimininkė mirė, bet jis to nežino. Jo supratimu, jūs pavogėte jį iš šeimininkės namų, kai jos nebuvo, ir jėga jį laikote. Be to, senelis taip pat yra nusiminęs. O kadangi šuo pabėgti negali, tai stengiasi daryti viską, kad jūs išmestumėte jį iš namų. Pasikalbėkite su juo, kaip su vyru, viską paaiškinkite, nuraminkite jį.

Įkėliau šunį į mašiną, nuvažiavau tiesiai į uošvės namus. Atidariau duris, ten tuščia, kvapas pridusęs, aišku čia nieks nebegyvena. Aš jam viską papasakojau, parodžiau.

Šuo klausėsi. Nepatikėjo, bet ant manęs nebeurzgė. Nuvežiau jį į kapines, parodžiau kapą. Tada uošvės buvęs kaimynas priėjo, jis saviškių kapus aplankė. Pasisveikinome, prisiminėme mirusiąją, šuo žiūrėjo į mus ir klausėsi, o mes kalbėjomės. Ir staiga šuo suprato!

Snukį į viršų iškėlė ir užkaukė, tada atsigulė prie paminklo ir ilgai gulėjo, snukį tarp letenų įkišęs. Aš jo neskubinau. Kai jis pats atsikėlė, tada mes ir nuėjome prie automobilio.

Namiškiai šuns neatpažino, net tada, kai atpažino, negalėjo tuo patikėti. Papasakojau, ką šuns kirpėja man patarė, ir kas iš to išėjo. Vyriausias sūnus dar iki galo išklausyti nespėjęs pasičiupo striukę, automobilio raktelius, ir triminguotojos adreso klausia.

- Kam tau to adreso reikia?, - klausiu.

- Tėti, aš ją vesiu.

- Tu ką išprotėjai, - sakau. - Tu jos net nematei. Gal ji tau nepatiks.

- Tėti, jei ji sugebėjo perprasti šuns padėtį, tai negi ji manęs nesupras?

Trumpai tariant, po trijų mėnesių jie susituokė. Dabar jau trys anūkai auga.

O kaip šuo?

Ištikimas, ramus, paklusnus, neįtikėtinai protingas pagyvenęs šuo - padeda juos prižiūrėti. Anūkai jam dar ir dantis vakarais valo ...

Ne veltui sakoma, kad šunys ištikimi ir labai protingi gyvūnai. O kalbėtis ... tai su visais reikia kalbėtis ir paaiškinti savo požiūrį, tada ir gyvenimas tampa kur kas geresnis.

(Teksto autorius V. Borisovas) 

#IstorijaApieŠunį #IstorijaApiePrieraišųŠunį